Loe raamatut: «Beribis Dangus»

Skiriama Peni Povei atminimui –

Vis dar mokausi iš jos gyvenimo džiaugsmo ir širdies dosnumo.

Klausykitės atviromis ausimis.

Į pasaulį žvelkite be išankstinių nuostatų.

Išmokite išminties.

KUSHAL MAGAR, „VARNŲ ŠEŠĖLYJE“ (IN THE SHADOW OF CROWS)

AUTORIAUS ŽODIS

Knygoje „Beribis dangus“ pasakojama apie tikrus žmones ir įvykius. Laikas buvo sutrumpintas, kad istorija neprailgtų, o žmonių vardai, vietovardžiai ir asmeninės detalės – pakeisti siekiant apsaugoti tų asmenų tikrąsias tapatybes. Tikiuosi, mano pasakojimas jų nenuvils, o skaitytojai ras naujų idėjų, kaip gyventi ir mylėti visa širdimi, džiaugsmingai ir išmintingai.

ĮŽANGA

Skendintiems tamsoje – tai šviesa, galinti ją išsklaidyti.

TRIPURA RAHASYA

Bengalijos Himalajų prieškalnių snieguotos viršukalnės plevena ore tarsi sustingę debesėliai virš cinamono, kardamono ir tankių bambukų giraičių. Medinėmis atramomis į kalnų keteras kabinasi horizonte boluojantys ir raudonuojantys kaimeliai.

Kiekvienas brėkštantis rytas šventovėse prasideda apeigomis olų ir pavasario dievybėms. O dienai baigiantis į prieblandą nugrimzta varnų kivirčas, šakalų peštynės ir ritmiškas šamanų mušamų būgnų tratėjimas.

Šios prieškalnės kadaise buvo lepčų – genties, turinčios savo kalbą, būdingą išvaizdą ir savitą kultūrą – gimtinė. Šiandien gimtosiomis žemėmis lepčai dalijasi su savo ribas praplėtusia Bhutija ir bhutijais, prekybą monopolizavusiais bengalais ir mavariais iš lygumų bei indų pėstininkais, saugančiais šią teritoriją nuo ekspansyvių gretimos Kinijos ambicijų.

Savo derlingomis žemėmis Lepča taip pat dalijasi su tibetiečiais, kurie čia atsikėlė vaduodamiesi nuo Didžiojo šuolio¹, nešini paauksuotomis bodhisatvų² skulptūrėlėmis ir paslaptingais tekstais; su išlikusios anglakalbių indų bendruomenės nariais, kurie vis dar susirenka po jau griūvančiu Viktorijos laikų gotikinės bažnyčios stogu ir gieda melsdami išgelbėti savo daugiatautes sielas; su nepaliečiais, kurių kalba ir kultūra dominuoja šiame regione nuo tada, kai jie, bandydami pabėgti nuo Gurkhų dinastijos³ karalių tironijos, įsikūrė čia rinkti britams arbatžolių.

Šių gyvybe knibždančių prieškalnių viršūnėse ir slėniuose vis dar gyvas nepaprastas požiūris į gyvenimą, kuriam svetimi griežti įsitikinimai, hierarchija, dvasininkija ar dogmos, o siekiant apsisaugoti nuo piktnaudžiavimo ši nuosaiki išmintis perduodama tik per laipsniškas iniciacijas. Vis dėlto tie, kurie pasirenka šį kelią, kviečiami iš naujo įvertinti tai, kuo jie mano esantys bei suvokti, kad gali išmokti gyventi ir mylėti ne tik nepaisydami jokių ribų, drąsiai, džiaugsmingai ir išmintingai, bet ir nekenkdami nei sau, nei kitiems.

Nepalietiškai kalbančiuose Bengalijos Himalajuose – ten, kur per kelerius metus man teko patirti ne vieną iniciaciją – tokie praktiniai, gyvenimus keičiantys mokymai vadinami Thuture Veda – žodine išmintimi, arba Purna marga – pilnatvės, gausybės ir pasitenkinimo keliu.

Tačiau vis dėlto tiek žemumose besidriekiančiose sorų pievose, susiliejančiose su ryžių laukais, tiek šlaituose želiančiuose brūzgynuose, peraugančiuose į tankius kedrynus, šis tantromis grįstas kelias į išmintį dažniausiai vadinamas Parampara⁴ „vedančia pirmyn, tarpininkaujančia, atkuriančia tvarką mūsų geriausia ateitimi“ – Tradicija.

Pirmoji dalis

I skyrius

Nėra jokio likimo, jokios lemties.

Mūsų pačių pasirinkimai nulemia mūsų gyvenimo vagą, nes mus supančiame pasaulyje galimybėms ribų nėra.

BINDRA⁵

„Ar žinai, ko nori?“

Prisimerkęs nužvelgiau nepažįstamąjį, kuo ramiausiai įsitaisiusį prie skaisčiai raudonų savo medinės šventyklėlės durų.

Stebėjau, kaip jo saulės nugairintame veide sušvinta šypsena, apnuogindama nuo arbatos pageltusius dantis.

Mačiau, kaip jo šviesios akys nuodugniai mane nagrinėja – tarsi siekdamos palaužti mano gynybines galias ir padaryti mane visiškai perregimą.

Ir visgi atsakymo į jo klausimą neturėjau.

Į kelionę per Indiją leidausi vienas nuo Gudžarato laukų ir Radžastano dykumos, per Himačalio kalnų stoteles ir bekraštes lygumas rytinių Himalajų prieškalnių link. Trokšdamas ištesėti kadaise močiutei duotą pažadą, aptikau vietą, kur, kalbama, susijungė dviejų mano vaikystės herojų gyvenimai: pačioje kalno viršūnėje įsikūrusiame miestelyje mano „indiškasis“ dėdulė Oskaras į žmonas paėmė genties princesę, o jų atžalas ant kelių supo poetas, filosofas Rabindranathas Tagorė. Čia, šiuose verandomis pasidabinusiuose nameliuose, radau tarsi manęs ir telaukusius anglakalbius indus pusbrolius, pusseseres, tetas ir dėdes, kuriuos iki šiol laikiau tik šeimos legenda.

Tačiau nors visi faktai man jau buvo žinomi, tikroji priežastis, kodėl dabar šąlu ant šio šlaito tankiai suaugusių chininmedžių pavėsyje, stebėdamas tolumoje sidabruojantį upės vingį ir snieguotas Kančendžungos viršūnes, man vis dar neaiški.

Viskas prasidėjo, kai mudu su iš naujo surastu pusbroliu Samueliu skynėmės kelią sausakimšame Kalimpongo turguje, aptriušusioje šios senos kalnų stotelės širdyje, tarp šūsnimis sukrautų daržovių ir prieskoninių žolelių, kruvinos mėsos ir dvokiančios žuvies. Pritūpiau apžiūrėti maldos būgnelių, iš įvairiaspalvių karoliukų suvertų rožinių ir rankraščių, išdėliotų ant patiestos paklodės. Po menkaverčiais niekučiais radau sukirmijusią medinę lentelę, kaligrafiškai išraižytą kampuotais rašmenimis, ir pardavėjo pasiklausiau kainos. Prekeivis papurtė galvą ir pasakė, kad neleis man išeiti su tokia vabzdžių nuėsta seniena. Jis pabandė mane sudominti kartoninėje dėžutėje tviskančiais pigiais niekučiais, tačiau mano širdis linko prie tos išraižytos lentelės.

Senis nusišypsojo.

„Jis sako, kad tavo mąstymas nesuvaržytas, – išvertė man Samuelis. – O dabar jis nori, kad nuvesčiau tave į kažkokią vietą kalnuose, apie kurią niekada nesu girdėjęs, vadinamą Lapu-basti, į kaimelį Lapu. Regis, jam atrodo, kad tavęs ten kažkas laukia.“

Mudu su Samueliu jaunatviškai, nutrūktgalviškai išsišiepėme, taip vienas kitam patvirtindami, kad, be jokių abejonių, leisimės į prekeivio pasiūlytą mįslingą kelionę. Jau seniai akylai dairėmės bet kokios galimybės patirti naujų nuotykių. Tačiau grįžus namo pastebėjau, kad Samuelis savo motinai, kol ji virtuvėje mikliai sukosi ruošdama mums užkandžių ir kartu negailestingai tardydama, taip ir nepapasakojo, nei kaip sugalvojome leistis į tokią kelionę, nei koks mūsų tikslas.

Tarp mudviejų gimtadienių – vos keturios dienos, ūgiai skiriasi per gerą pėdą, o gymis ir kultūrinė patirtis – visu žemynu, tačiau tikrais draugais tapome nuo pat pirmojo susitikimo. Taip susidraugavome, kad mūsų artumo pasidarė neįmanoma paaiškinti tiesiog giminystės ryšiais ar amžiaus tarpsnio ypatumais.

Neblėstantis Samuelio entuziazmas, jo šelmiška išmintis, instinktyvus gerumas ir besąlygiškas prieraišumas iškart pavergė mano širdį. Ir nors jo venomis teka retas anglakalbių švedų, lepčų, tibetiečių ir nepaliečių kraujo mišinys, vienas kitame vis tiek įžvelgėme išvaizdos ir būdo panašumų, kuriuos paaiškinti galima tik kraujo ryšiais.

Kopti mudu su Samueliu pradėjome auštant. Kai sudorojome visas daržovių pakoros atsargas, šviežią pomidorų čatnį, virtus kiaušinius, blynus primenančius purius ir čhurpį – aitroką jakų sūrį, saulė jau buvo persiritusi per zenitą. Sukorėme nemažą kelią nuo drėgnų džiunglių iki vėsaus pušyno, musoninių liūčių nuplautais keliais nusileidome maloniai šiltų ąžuolų ir klevų giraičių link.

Galų gale pasiekėme labiausiai nutolusius namelius ir laukus, o čia moteris, ganiusi ožkas ir viščiukus, parodė, kad Lapu-basti kaimelį rasime dar kiek paėjėję žemyn šlaitu. Aš vis dar negalėjau suprasti, kodėl mes čia keliavom.

Leidomės žemyn pavojingai stačiu taku ir vos tik išnirome iš miško pavėsio, mums prieš akis atsivėrė visas Kančendžungos masyvas. Tą akimirką pajutau, kaip sustoja laikas.

Dešinėje pamatėme porą medinių pastatų, ramstančių pašlaitę: vieno kambario lūšnelę ir kaimiško stiliaus šventyklą. Jas abi supo išpuoselėti gėlynai, o ant stogų nebyliai tupėjo varnos.

Tas žmogus sėdėjo nė nekrustelėdamas, tad nei aš, nei Samuelis iš pradžių jo net nepastebėjome šventyklos prieangio pavėsyje. Jis buvo ant pečių užsimetęs vilnonę skarą, sukryžiavęs baltomis, suruvalo⁶ kelnėmis aptemptas kojas. Basas, neplautomis plokščiomis pėdomis.

„Dajagari aunuhos. Ma asa gardaitje, – džiugiai pasisveikino jis. – Prieikit, aš jūsų laukiau.“

Samuelis atsisuko į mane sunerimęs. „Deividai-dadžū, nesuprantu, ko mes čia atėjom, – sukuždėjo jis, pagarbiai pavadindamas mane „vyresniuoju broliu“. – Šis vyras yra džhankris – Nepalo šamanas!“

„Kas?“ – sušnypščiau jam į ausį.

Sutrikau pamatęs, kaip staiga persimainė mano paprastai bebaimio pusbrolio veidas.

„Čia įprasta sakyti, kad deivė pirmiausia sutvėrė žmones iš žemės ir ugnies, vėjo ir akmens, lapų ir vandens. Tačiau tada ji kankinosi stebėdama, kaip patys prisidarome rūpesčių – na, žinai, iš pavydo ir pykčio. Todėl nuo Pundim Čhju kalno deivė paėmė saujelę švariausio, tyriausio sniego ir sutvėrė pirmuosius šamanus, kad šie pasirūpintų mūsų gerove.“

Samuelis dar kartą nužvelgė vyrą ir dar tyliau pridūrė:

„Taip, dadžū, jis tikrai – šamanas. Žodis džhankris reiškia ir „retas“, ir „įžvalgus“, nes šamanų nėra daug ir jiems būdingos neįtikėtinos įžvalgos apie tikrąją dalykų prigimtį.“

Samuelio pasakojimas mane suintrigavo.

„Tik pažiūrėk – ant kaklo jis turi marensi malą! – sušuko jis. – Mažytes kaukoles, iškaltas iš numirėlių kaulų. O matai tą fleitą jam ant kelių? Ar žinai, iš ko ji pagaminta?“

Apžiūrėjau tą gumbuotą, ilgą daiktą, gūžtelėjau pečiais ir naiviai paklausiau:

„Iš bambuko?“

„Ne, ne! – nusivaipė Samuelis. – Tai negyvėlio dilbio kaulas!“

Vėl pažvelgiau į ramiai ant laiptų sėdinčios žmogystos veidą. Ji nusišypsojo ir pakvietė mus prieiti arčiau.

„Atsargiau, dadžū, – neatlyžo Samuelis. – Šamanai labai galingi…“

Taigi pirmas žengiau artyn ir pagarbiai nulenkiau galvą. Šiuose kraštuose tai vadinama pranama.

II skyrius

Padrikos mintys neša tik skausmą.

TRIPURA RAHASYA

„Namaskar hajur! Ma Deividas hun“, – prisistačiau drąsiai eksperimentuodamas su neseniai pramokta nepaliečių kalba.

„Namaskar bhai, – šiltai atsakė šamanas, pavadindamas mane „jaunesniuoju broliu“. – Ma Kušalas Magaras hun.“

Draugiškas mūsų pasisveikinimas padrąsino Samuelį atsisėsti šalia manęs. Jis irgi parodė pagarbą – pranamą nulenkdamas galvą, o tada beveik pašnibždomis ėmė man pasakoti, kad rytiniuose Himalajuose nepalietiškai kalbantys laiko šamanus gydytojais, patarėjais, taikdariais ir mokytojais – visos šios pareigos atliekamos meistriškai derinant simbolius, žodžius, giesmes, būgno ritmus, šokį ir transą.

Dėl visų pareigų ir atsakomybės šie itin gerbiami džhankriai vyrai ir moterys ne tik gyvena atsiskyrėlišką gyvenimą, bet ir pasižymi fizine ištverme, dvasiniu tvirtumu ir išskirtiniu intelektu. Jie įžvalgūs ir juslūs pirmapradžių žinių nešėjai, todėl yra vadinami prakritačharinais – gyvenančiais dermėje su esmine forma, su ištakomis – gamta.

Tokios paslaptingos išminties akivaizdoje akimirką mane apniko dvejonės. Kokia beprotybė apsėdo mudu su pusbroliu Samueliu, kad paklausėme turgaus prekeivio patarimo ir leidomės į kelionę pas šį tylų nepažįstamąjį, kurio skvarbus žvilgsnis, regis, permato mane kiaurai?

Šilta šamano šypsena išsklaidė mano nerimą.

„Prieik arčiau, sėskis“, – pakvietė jis mus netikėtai gera anglų kalba.

Atsisėdau šalia jo, ant šventyklos laiptų, bet tada suabejojau: gal egzistuoja kokie nors man negirdėti kultūriniai formalumai? Žinojau, kad šiose apylinkėse nevalia glostyti vaikui galvos ar žmonių būryje į daiktus rodyti koja. Taip pat negalima baksnoti pirštais ar juos laižyti, viešumoje pūsti nosies ir, svarbiausia, išpilti ryžių ar juos užminti. Tačiau subtilesni šios bendruomenės įpročiai man buvo visiškai nepažįstami.

Todėl tikslingai stengiausi nežiūrėti jam į akis, nukreipdamas žvilgsnį į tolumoje spindinčias, dangų ramstančias viršukalnes.

„Taigi nuėjai ilgą kelią per Septynias Upes, – į mane kreipėsi šamanas, taip priversdamas atsisukti. – Tačiau pasakyk man, brolau, ar žinai, ko nori?“

Nieko neatsakiau, tik mirktelėjau.

Ar jis klausia, ko pageidauju iš šio susitikimo, ar iš gyvenimo apskritai? Ar klausia, ko trokštu iš jo ar ko noriu pats iš savęs?

„Galbūt kol kas nenumanai, kodėl tu čia, – tęsė jis, tarsi atsakydamas į nebylias mano dvejones, – bet paklausiu dar kartą: ar žinai, ko nori?“

Aš užaugau kultūroje, kuri įteigė norėti už banko paskolą įsigyto patogaus būsto, dosnaus banko kredito, saulėtų atostogų, spindinčio automobilio ir nerūpestingo gyvenimo išėjus į pensiją, kai gali sau leisti kruizinę kelionę, kur viskas įskaičiuota, bei padorias odontologo paslaugas. Užaugau girdėdamas, kad turiu norėti patikimos ir kantrios žmonos, su kuria kartu pasensime ir suvaikėsime, vaikų, kurie įprasmintų mano egzistenciją įamžindami mano genų kombinaciją, ir plačios giminės, kurią vienytų tas nesuvokiamas kaltės ir pareigos kartu praleisti Kalėdas derinys.

„Ar žinai, ko nori? – neatlyžo šamanas. – Nes būtent nuo to prasideda visa kita.“

Galbūt tyras kalnų oras, kuriuo dabar kvėpavau, padėjo man suvokti tą sukrečiančią tiesą. Aš nenoriu to, ko buvau mokytas norėti. O ko iš tikrųjų trokštu, nežinau.

„Brolau, gyvenimas – beribis, – pareiškė šamanas ir pasilenkęs arčiau pridėjo savo delną man prie širdies, – bet išnaudojama tik pusė galimybių, jei nėra tikslo. Išmintingas žmogus nieko nedaro be tikslo, pirmiausia neapgalvojęs savo elgesio priežasčių ir padarinių. Jis nesiima jokių veiksmų, kol nėra prasmingai apmąstęs savo ketinimų.“

Žvilgtelėjau į Samuelį, tikėdamasis, kad jis padės man išsisukti. Tačiau jis tik linktelėjo ir kilstelėjo antakius, tarsi tai būtų koks slaptas sutartinis ženklas, kurį turėčiau suprasti.

„Tai kaip? – pakartojo šamanas. – Ar žinai, kodėl darai, ką darai, sakai, ką sakai, ir mąstai, ką mąstai? Jei ne, ar bent kiek skiriesi nuo cirko beždžionės ar dresuoto šuns, išmoktais veiksmais tiesiog reaguodamas į atlygio ar pagyrimo pažadą arba bijodamas bausmės ar atstūmimo?“

Baisiausiai pasipiktinau tokiais jo žodžiais.

Vis dėlto žiūrėdamas į jo giedrą veidą suvokiau įsižeidęs tik todėl, kad jis teisus: retai kada, jei išvis kada nors, turėjau rimtų ketinimų prieš ką nors darydamas, sakydamas ar pagalvodamas, dažniausiai norėdavau tiesiog patenkinti kitų žmonių lūkesčius arba savo begalinį savanaudiškumą.

Net jei būčiau be galo ryžtingai nusiteikęs, ar aš vis tiek pasmerktas gyvenimui, susidedančiam vien iš pasikartojančių reakcijų į mano paties susikurtus rūpesčius? Ar gali būti, kad šis seneliukas, pasipuošęs kaulų dirbiniais, šviesiomis, tyromis akimis, iš tiesų žino kokią nors realiai įgyvendinamą alternatyvą?

„Mūsų kalnų Tradicija moko gyventi kitaip, – tyliai, bet užtikrintai pareiškė šamanas, tarsi vėl atsakydamas į mano neištartas mintis. – Mūsų tautos savivoka pagrįsta mokša šhastra – išsilaisvinimo pamokomis.“

Jis pasislinko prie manęs – taip arti, kad užuodžiau nuo jo sklindantį saldų prieskonių kvapą.

„Šiuo skambiu pavadinimu iš tikrųjų apibūdinami visai paprasti patarimai, kaip išmokti aiškiai mąstyti, kalbėti ir veikti, kai viskas daroma turint aiškų tikslą – bhavaną. Šiuo žodžiu vadinama vieta, kur viskas auga ir tarpsta kaip derlingoje dirvoje.“

Jis nužvelgė savo daržovių, tapijokų ir ryžių laukus, tarsi pabrėždamas savo žodžius.

„Tai mūsų Tradicijos išlaisvinamoji galia, nes jei nuspręsi pakeisti savo ketinimus, savo tikslą, pasikeis ir tavo sąlytis su pasauliu, o kartu ir tavo gyvenimas.“

Jis pridėjo ranką sau prie širdies, o tada švelniai prisilietė prie manosios.

„Todėl paklausiu dar sykį: brolau, ar žinai, ko nori?“

Pasižiūrėjau jam į akis ir nusišypsojau. Jis parodė man mano atsakymą.

Taip prasidėjo Kušalo Magaro pamokos, nors iki tos akimirkos net nežinojau, kaip man jų reikia.

III skyrius

Žinios yra tai, ką galite panaudoti.

Tikėjimas yra tai, kas išnaudoja jus.

IDRIES SHAH

„Ką žinai apie mūsų Thuture Vedą, – paklausė šamanas, – mūsų kalnų sakytinę išmintį – šaivinio tantrizmo jogą?“

Turiu prisipažinti – nežinojau visiškai nieko. Nuo paauglystės praktikavau nesudėtingus meditacinius jogos pratimus, kurių išmokau iš bibliotekoje pasiimtos knygos, nes norėdavau sušvelninti mane kankinusias emocines ir psichologines paauglystės audras. Ir jei būdvardis šaivinis man buvo visiškai negirdėtas, tai tantra, nors ir neišdrįsau prisipažinti, man siejosi tik su rekolekcijomis Vakarų krašte Anglijos pietvakariuose, kai deginamos aromatizuotos žvakės ir ore tvyro mistiškas seksualumas.

Niuktelėjau Samuelį, kuris patyliukais prisėlinęs įsitaisė šalia manęs, ir nuleidau galvą.

„Na, rytinių Himalajų Tradicija labai sena, – pradėjo šamanas. – Suprantama, amžius čia nėra svarbiausias rodiklis, bet mūsų metodai patikrinti laiko ir ištobulinti daugybės kartų.“ Norėjau tik žvilgtelėti į Samuelį – jo veide nebeliko nė lašelio ankstesnio nerimo ir jis atrodė taip neįprastai rimtas, kad niuktelėjau jam dar sykį, ir šįkart daug stipriau.

„Mūsų protėvių Tradicija yra praktinio pobūdžio patarimai, mokantys suprasti paprastai net sunkiai suvokiamus įsitikinimus ar nuomones, iškraipančias mūsų gebėjimą tinkamai matyti tiek save, tiek kitus. Šis metodas parodo, kaip peržengti įprastinės nuovokos ribas ir suprasti, kas iš tiesų sujungia mus supančią realybę. Taip galima išmokti gyventi ir mylėti visa širdimi, be jokių baimių – taigi veiksmingiau, išmintingiau ir džiaugsmingiau.“

„Žadama tikrai nemažai“, – atsakiau.

„Bet visi pažadai bus ištesėti nuosekliai gilinant savo savižiną, – nusišypsojo jis, – ir vis geriau suprantant, kodėl nusprendžiame vienaip ar kitaip jausti, mąstyti, kalbėti ir veikti. Tuomet mūsų žalingas neatidumas traukiasi ir galime tapti daug naudingesni kitiems.“

Man patiko, ką išgirdau. Nebuvo kalbama apie vadinamuosius „ezoterinius“ būdus, kaip atitolinti senatvę, padidinti vyriškumą ar tapti kokios elitinės, save garbinančios, draugijos nariu. Niekas nekalbėjo ir apie kundalini⁷ gyvybinės jėgos augimą, čakrų atsivėrimą ar savanaudišką, savimylišką „asmeninį augimą“. Ir juo labiau – apie paprasčiausią, egoizmą maskuojančią, savimonę.

Čia viskas atrodė kitaip. Anot šamano, ši praktinė metodika padeda ja besivadovaujantiems tapti naudingiems kitiems.

Mane suintrigavo.

„O kas vadovauja jūsų Tradicijai?“ – paklausiau manydamas, kad čia, kaip ir kituose Vakarų remiamuose ašramuose, turi vadovauti brahmanas ar koks kitas viršininkas.

„Nėra jokios sekėjų organizacijos, – paaiškino jis. – Jokių dvasininkų, jokių dogmų ar tikėjimo tiesų, nes mūsų Tradicija nėra religija.“

Prisiminiau visas griežtas taisykles, kuriomis vadovavosi mane užauginusios religinės pakraipos mokyklos. Čia būdavo reikalaujama itin pagarbiai elgtis su didžiai gerbiamais dvasininkais, nors nė vienas jų neatrodė vertas savo titulų, ne taip, kaip auklytės ir valgyklos darbuotojos, kurios iš tiesų stengėsi mumis pasirūpinti.

O kur dar tos giesmės, kurias buvau verčiamas giedoti šizofreniškam sekmadieninės mokyklos dievui, meldžiančiam mus būti atlaidžius, nuolankius ir romius ir kartu be jokio gailesčio pasmerkiančiam kelis išrinktuosius pasikartojančioms genocidinėms skerdynėms.

Jau vaikystėje supratau, kad mane moko garbinti akivaizdžių sadistinių polinkių turinčią dievybę, paskandinusią visą pasaulį, pavertusią moterį druskos stulpu ir žudžiusią egiptiečių kūdikius. Iki šiol atsimenu, kaip krimtausi sužinojęs, kad šis dievas leido laukinėms meškoms į gabalus sudraskyti keturiasdešimt du berniukus tik todėl, jog jie žydų pranašą pavadino plikiu. Taip pat greitai supratau, kad tokie pasakojimai nėra tiesiog Senojo Testamento pramanai, nes juos akivaizdžiai parašė tėvas psichopatas, siekdamas savo Apreiškimų knygoje įamžinti ketinimus mus marinti badu ir nunuodyti, palaidoti urvuose, kankinti pramanytais marais, o vėliau sudeginti ir paversti pelenais.

Todėl vis svarsčiau, kaip toks kerštingas, pavydus dievas gali versti mane mylėti jį ir savo artimuosius, kai jis pats ne kartą liepė savo išsirinktai mažumai paprasčiausiai išskersti savuosius vien dėl to, kad išsiskyrė jų nuomonės.

Visų šių dvasinių klausimų painiava, kilusi mano galvoje po tokių mokslų, privertė smalsų vaiką manyje nenuilstamai domėtis kitomis religinėmis tradicijomis nei protestantizmas, kurio veikiamas užaugau. Sulaukęs dešimties, perskaičiau Džeimso Džordžo Freizerio „Auksinę šakelę“⁸, kurios įkvėptas ne tik gavau skauto ženklelį už graikų mitologijos žinias, bet ir išmokau senovės graikų jonėnų abėcėlę. Vėliau, sužavėtas „Beovulfo“⁹ ir Džono Ronaldo Reuelio Tolkino sukurto personažo vardu Bilbas Baginsas, išstudijavau viską apie senovės skandinavų dievus ir, dideliam savo tėvų nusivylimui, visą vasarą atsisakiau rašyti kokiais nors kitais rašmenimis, išskyrus senojo futarko¹⁰ runomis.

Ankstyvojoje paauglystėje puoselėjau savo abraomines šaknis mokyklos bibliotekoje susiradęs Korano skaitinius. O kartą užsukau ir į vietinę sinagogą pasiklausyti aškenazių hebrajų kalbos bei išsiaiškinti apipjaustymo galimybes kokią išskirtinai niūrią popietę pašalinant mano apyvarpę.

Vėliau, jau įgijęs daugiau akademinių žinių, susidomėjau Tridento¹¹ mišiomis, nes užsimaniau susipažinti su Romos Katalikų Bažnyčios papročiais ir kartu pasitobulinti lotynų kalbos žinias. Pagautas įkvėpimo sukūriau savo mėgėjišką liturgiją gedulingoms mišioms, prie kurios kantriai prakiūtojau visą ilgą, niūrią žiemą.

Kai buvau keturiolikos, gatvėje prie manęs priėjo tokia nuvargusi moterėlė ir, nors jos plikai nuskusta galva ir ant pirštų žvangantys cimbolai kiek kėlė nerimą, kažkodėl sutikau perskaityti jos siūlomą dieviškąją giesmę – „Bhagavadgytą“¹².Įmantrios raumeningųjų dievų Ardžunos ir Krišnos iliustracijos knygoje atrodė patraukliai, tačiau čia aprašomas pamaldus pasyvumas, Dievo paskirtos kastos, neapykanta moterims ir nuolankumas autoritarinei dvasininkijai greitai sumažino mano susidomėjimą.

Kalbėjausi su besišypsančiais Jehovos liudytojais, kristadelfais ir scientologais. Rinkau viliojančias brošiūras, skaičiau įvairiausius traktatus. Į namus kviečiausi draugiškuosius metodistus ir munistus, juos vaišinau misa ir sausainiais.

Tačiau vis dar jaučiausi suglumęs dėl jiems visiems bendrų pastangų mūsų žmogiškąją prigimtį pakeisti preskriptyviais „moraliniais“ principais, tyrą žmogišką draugystę – naujomis segregacinėmis sistemomis, o įgimtą taikumą – bibline veidmainiškos agresijos kalba. Labiausiai man kėlė nerimą tas įkyrus polinkis sveiką protą išmainyti į aklą tikėjimo garbinimą, kuris niekuo nenusileido viduramžiškam prietaringumui.

O čia man siūlo tokį gyvenimą, kai nereikia lankstytis nei valdingam patriarchatui, nei diktatoriškoms doktrinoms, – netikėta, ir, be jokių abejonių, verta pasidomėti.

„Taigi, jei Tradicija nėra religija, – paklausiau, – kas tai?“

„Praktinis požiūris į gyvenimą, nuosekliai praplečiantis įprastines sąmonės ribas, – paaiškino šamanas. – Jo šalininkai siekia suvokti už pačių sau, šeimos, visuomeninės ar religinės kultūros primetamų ribų. Taip jie gali aktyviai prisidėti prie visos žmonijos gerovės, gėrio bei humaniškumo.“

„O kodėl tada jūsų šventykloje – dievybių atvaizdai?“ – neatlyžau aš, spoksodamas į ryškiai raudonas duris jam už nugaros. Samuelis pasekė mano žvilgsnį ir instinktyviai susiėmė už širdies.

„Mūsų dievai ir deivės gali gluminti nenusimanančius, tačiau jie tiesiog simbolizuoja sąmonės ir energijos sąjungą, kurios išraiška yra ir varnos, ir gėlės, ir medžiai, ir metų laikai, ir žvaigždės, ir tu.“

Įsižiūrėjau į šios smilkalais kvepiančios šventovės šešėlius ir išvydau deivės, apsigaubusios tamsiai raudonu audiniu, paveikslą. Susimąsčiau, ką turėčiau įžvelgti be jos aštuonių iškeltų rankų, malonios šypsenos ir dantis šiepiančio tigro, ant kurio ji sėdi raita.

„Galbūt juos galima laikyti naudingais įrankiais, galinčiais padėti išsiaiškinti ir pakeisti neveiksmingus, apgaulingus šablonus, kuriais esame linkę negalvodami vadovautis.“

Vis dar tyrinėjau šventyklos šešėlius.

„Nes jeigu pakeisime savo įtikėtą savivoką, kuria esame linkę vadovautis, kartu pakeisime ir savo likimą.“

„Ar todėl čionykščiai tokie linksmi?“ – sumaniau paklausti aš, nes būtent ši šių kalnų gyventojų savybė mane labiausiai pribloškė.

„Žinoma, Tradicija moko mus gyvenime ieškoti džiaugsmo ir jį patirti čia ir dabar, – nusišypsojo šamanas, – o ne laukti jo tarsi kokio atlygio po mirties už paklusnumą kitų sugalvotoms dogmoms, nustatytiems moralės principams ir dvasininkams.“

Prisiminiau, koks buvau smalsus naivuolis paauglystėje, kai per išpažintį dvasininkams patikėdavau visus savo nusižengimus, kurie iš tiesų tebuvo visiškai normalūs, o gal net neatsiejami natūralaus berniuko virsmo vyru etapai, todėl visi tų dvasininkų gąsdinimai pasmerkimu amžinoms kančioms dabar atrodo apgailėtini ir ydingi.

Tačiau anuomet leidau jiems priversti mane bjaurėtis savo paties bręstančiu kūnu ir baimintis su tuo susijusių malonumų. Aš netgi leidausi įtikinamas, kad savo gyvenimą baigsiu kaip niekam nereikalinga piktžolė dieviškajame derliuje, kaip apanglėjusi ražiena Dievo suartame lauke, kai ateis Paskutinio teismo diena.

Mano nykūs prisiminimai apie įšventintuosius, atkakliai tvirtinusius, kad jų „išganymą“ galima užsitarnauti tik įveikus savybes, kurios ir daro mus žmonėmis, akivaizdžiai skyrėsi nuo šamano žodžių, žadančių drąsą, pasitikėjimą ir galbūt netgi patogų gyvenimą.

„Todėl neabejok mūsų nuo gyvenimo neatsiejama Tradicija, – pasakė jis džiugiai šypsodamasis. – Esminis jos principas, kurį kai kurie vadina nušvitimu, teigia, kad mėgavimasis žmogiška patirtimi ir sąmonės plėtra iš tiesų yra vienas ir tas pats.“

Man patiko jo šypsena.

O pagalvojus apie gyvenimą, iš kurio ką tik atkeliavau, norėjosi šokti iš džiaugsmo.