– Gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?…
Šitie žodžiai, kaip motinos ranka, Juozapotą paglostė, jos širdį sušildė…
Persižegnojo ir atsisėdo pusryčiauti… Pirmą kart viena!… Ant blakstienų ašaros blizgėjo… Bet valgė…
Pavalgius, uoliai ėmėsi kasdieninio darbo…
Buvo patsai vidūvasarys. Pasitaikė paliūtis ir žmonės, metę rugius pjauti, skurdo triobose, nežinodami, ką veikti: moterys, parsinešusios berželių šakelių, dirbo vantas, o vyrai sukaliojos apie gurbus ir tvoras. Apsnūdę, nepakakinti… Visiems rūpėjo rugiai, o čia smulkutis lietus, kaip tyčia, jau kelintą dieną purkštė purkštė…
Juozapota atsinešė iš svirnelio drobės rietimą. Susiieškojo žirkles, siūlų kamolėlį su adatomis ir atsisėdo palangėj ant lovos. Matavo tą drobę ir karpė. Rengėsi baltarūbius savo Petrui siūti.
Kur dabar jisai, vargintojėlis, po margą svietelį23 trankos? Gal alkanas ir apiplyšęs? Ir nėra kam jo paguosti, širdies nuraminti… Taip mąstė Juozapota, ant balto rietimo rymodama.
Nuo Petro išėjimo neapsakomai jai širdi sopėjo. Dažnai toksai neramumas ją krimto, kad nežinojo, kur dėtis: naktų nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo. Ištisas dienas savo vyro, nors apsilankytų pareinančio, laukė. Bet tiek jau laiko praėjo, o jo vis nebuvo, ir jokios žinėlės apie jį neturėjo.
– Gal jau nebegyvas? gal sužeistas kur kankinos? …
Nuo tų minčių sublogo ir pajuodavo, niekados niekam linksmo veido neberodė. Atsimainė, kaip atsimaino gražus jurginas, rudenio šalnos nukąstas. Niekados jai neberūpėjo, niekuo nebetikėjo. Užmiršo ir Damulio žodžius, kurius dar neseniai pati sau viena taip mėgo kartoti, nuo kurių jos sunkios mintys blaivės ir akys šviesiau imdavo žiūrėti… Vieno betroško: kokiu nors būdu savo vyrą pamatyti. Jo tik paveikslą amžinai dabar savo krūtinėj nešiojo….
Nors rankose baltą drobę turėjo, tiesų peltakį ant jos siūdama, tečiaus dvasia jos ir akis buvo toli toli – ten, kur senos pušys liūdnai ūžė, drąsius maištininkus nuo priešų akių savo paūksny paslėpdamos. Troško tenai su jais kartu būti, savo Petrą matyti – nuvargusį ir sublogusį, atilsio miegu po medžiu miegantį; šaly jo laiminga sėdėtų, baltą ryšelį ant kelių turėdama…
– Pasiūsiu baltarūbius ir eisiu Petro ieškoti. Valgyti jam nunešiu… Nors kartą į savo krūtinę prispausiu… Su juo numirsiu…
Taip svajojo.
Nejuto ir nematė, kaip vidun įėjo sena nepažįstama ubagėlė ir pagarbinus Dievą atsisėdo gale suolo poteriauti24.
Tik tada nustebusias akis pakėlė, kada pasimeldusi senelė sunkiai sunkiai atsiduso ir gailestingu balsu ėmė prašyti: „Susimylėk, gaspadinėlė, mėsos kąsnelį, pieno lašelį…”
– O iš kur tamsta? – paklausė Juozapota, matydama nepažįstamą.
– Ištol25, dukrele, iš Š-nių parapijos… Pas mumis dabar baisu ir vaikščioti, tai čianai bekalėdodama26 atsikrausčiau…
– O kodėl gi pas tamstas baisu? – paklausė Juozapota, akylai į ubagę27 žiūrėdama.
– I, katyt, mūsų krašte tiek dabar kazokų ir lenkų priviso, kad ir praeiti negalima. Visais keliais valkiojasi; sutikę, nei vieno žmogaus ramiai nepraleidžia. Vieniems įtiksi, kitiems nusidėsi: taip kad nežinai, žmogus, kokio galo ir tvertis28. O ir mūsų žmonių daug į lenkus bėga. Tik kas iš to? Suguldys savo jaunas galvas, o vargų-vargai kaip buvo, taip ir bus.
– Senut, ar maištininkai geri žmonės? – drebančiu balsu paklausė Juozapota.
– Neblogi jie, katyt, žmonės, neblogi. Gal ir gero mums, vargdieniams, trokšta. Juk jie ir badą kenčia ir galvas savo guldo, po miškus slapstydamies. Tik nenuveiks jie tų rusų, ne. O paskum tie dar labiau spaus žmones, įpykę.
– O ką, jeigu nuveiks… Juk tada, senut, visiems būtų geriau gyventi?!
Ir Juozapota blizgančiom akim žvilgtelėjo į ubagę tartum nuo jos tik tikrą teisybę išgirsti tikėjos.
– Geriau, tai geriau – atsiliepė senelė – tik nieko iš to nebus. Juk ir pirm trijų dešimčių metų taip pat buvo sukilę – nieko nepadarė. O kiek tada rusai žmonių sušaudė, kiek išvežė – ir ponų ir vargdienių, baisu atminti… Ir dabar taip bus…
Ir jinai ėmė pasakoti, kaip tada, pirm trijų dešimčių metų, buvo. Kaip ponai sukilo, kaip prastesniuosius žmones kvietė eiti prieš rusus ir kaip nelaimingai visa kas pasibaigė. Pasakojo, ką jinai pati atminė ir ką nuo kitų girdėjo – visą, ką per savo ilgą gyvenimą buvo patyrus ir atjautus. Pasakojo, kaip pasakoja žmogus senas, kursai maža ko savo gyvenime belaukia ir žiūri aplinkui be vilties.
Juozapota klausė senelės ir sunkus akmuo jos širdį užgulė. Davė jai valgyti, atnešė ir mėsos kąsnelį, norėdama nors vieną nuraminimo žodelį iš jos išgirsti. Taip troško ką nors tikro apie savo Petrą patirti. Jai regėjos, kad ubagė, kalėdodama, daug yra apie maištininkus girdėjusi – gal juos matė, gal ir apie Petrą ką žino… Tik nemokėjo apie tatai paklausti: bijojo prasitarti, ką nors nereikalingo nepasakyti.
Ubagėlė tuo tarpu valgė ir iš reto29 pasakojo:
–… Vilniun karalius atsiuntęs dabar naują valdoną… Ar general-gubernatorius jisai vadinas, ar kaip?… Baisus esąs žmogus, kaip žvėris. Nei Dievo nebijąs! Mūsų vyskupą išbaręs ir išlojojęs. Du kunigus liepęs sušaudyti… Sušaudęs juos jisai, katyt, už tat, kad jie žmonėms bažnyčioj kokį ten raštą perskaitę… Taip vidury miesto ir sušaudęs… Pačiam vidūdieny, kad visi žmonės matytų… Niekas to nesitikėjęs… Sako, net patsai didysai stačiatikių arkiriejus ėjęs prašytų, kad kunigų nešaudytų. Dievo vardu grasęs, kad tokio baisaus darbo nedarytų… Tai tasai valdonas kad surikęs ant arkiriejaus: „Aš – sako – darau, ką noriu, o Dievo nebijau: kažin, sako, kur tasai Dievas yra – aš Jo nemačiau, o tu Jį ar matei?” … Taip ir pasakęs… Baisus žmogus! Kad kalbąs, tai kaip jaučias baubiąs… Dabar ką tiktai nutveriąs, tuoj liepiąs sušaudyti ar pakarti… Bloga, katyt, dabar gyventi, o kas toliau bus, vienas Die vas te žino…
Juozapota sėdėjo išbalusi, akis išplėtusi…
Jos ausyse skambėjo žodžiai: „Bėk, išgelbėk savo vyrą…”
*
Persižegnojo, paėmė baltą ryšelį rankon ir išėjo iš namų. Nėjo gatve vieškelin, bet pasisukė už gurbų, per daržą laukan, kad niekas nepamatytų. Tartum, bijojo, kad kas nesuturėtų jos ir nesugrąžintų atgal. Perėjo rugių ir vasariojaus lauką ir tik tada išėjo vieškelin. Sunkiai alsuodama, apsidairė aplinkui, ar kas nemato. Pastovėjo, tartum, atsigaudama; paskum žvilgtelėjo ton pusėn, kur ne toli miškas žaliavo, ir drebančia širdžia kone tekina ėmė bėgti. Norėjo greičiau miškan įeiti: tenai niekas jos nebepamatys, nesuturės30. Ko jinai bijojo, pati gerai nesuprato: ar savų žmonių, ar kazokų, ar kažin ko kito – klaikaus ir nežinomo. Jautė tik, kada širdis smarkiai plakė krūtinėje ir kojos drebėjo. Nežinojo, kas jos miške laukė: ar nelaimė ar širdies nuraminimas; gal pamatys Petrą ir vėl bus laiminga, kaip pirma…
Juozapota girdėjo ir nuo ubagės ir žmones sodžiuj kalbant, kad šitame miške dabar slapstąsis maištininkai, kad juos tikrai matę. Išgirdus tą, niekam nieko nesakydama, paėmė du sūrelius, ką sudėjus turėjo, lašinių, duonos gabalą ir keletą baltarūbių – surišo tą visą balton skarelėn ir išėjo… Slapčiai31 nuo visų.
Atminė senutės-ubagėlės pasakojimus, ir jos ausyse vėl suskambėjo žodžiai: „Bėk, išgelbėk savo vyrą”.
Kaip jinai galės savo vyrą išgelbėti, nežinojo. Vieną tik jautė, kad turi eiti, jo ieškoti…
Maloniai šlamėjo senas miškas, kai Juozapota jo pavėsin įėjo. Ėjo tyliai, klausydamasi. Nesuprantamas klaikumas ją paėmė. Viena… Miške, ir nei vieno gyvo balso aplinkui. Nerėkavo kiškis, negiedojo paukščiai, kurie taip žmogų ramina. Tik ūžė medžiai, šakeles linguodami… Juozapota pradėjo savų žingsnių garso bijoti. Sausa šakelė, lūždama, kaip stirną ją baidė. Tečiaus ėjo tolyn, vyro paveikslu savo dvasią ramindama. Staiga netoli sutauškėjo kažin kas garsiai ir nutilo. Juozapota apsistojo, visa krūptelėdama… Vėl sutauškėjo… Atsiduso, supratusi: tai genys medį kapojo. Tasai balsas padrąsino ją, nuramino. Ėjo dabar stipresnė, į šalis dairydamasi. Tik staiga vėl išgirdo balsą, kurio iš karto ir suprasti negalėjo. Tai jau buvo nebe genio tauškėjimas: tartum, šimtas kultuvų mušė į žemę – greitai, sutardami …
– Kazokai joja! – perėjo Juozapotai per galvą. Nepajuto, kaip atsidūrė šaly kelio ir tarp tankių alksnių pasislėpė.
– Jėzau, Marija, Juozapai šventas… – šnibždėjo tyliai glausdama į širdį drebančias rankas.
Garsas greitai ėjo artyn…
Vienu akies mirksniu sudundėjo, supliauškėjo ir pro šalį pralėkė baisi raitųjų gauja. Tai buvo kazokai. Juozapota tik spėjo pamatyti jų ilgus durtuvus, aukštyn iškeltus. Kaip viesulas, iš jos akių išnyko ir nutilo…
Atsiduso lengviau ir iš tarp alksnių išlindo. Bet vieškeliu jau nebedrįso eiti. Bijojo, kad vėl ko nesusitiktų. Dabar jai regėjos, kad visas miškas pilnas kazokų, kad iš už kiekvieno medžio kas nors ją tyko ir pražudyti nori. Ėjo be kelio, pati nežinodama, katran kraštan eina. Paėjus kiek, visai netikėtai atsidūrė ant gražaus žalio dirvonėlio. Niekados pirma nebuvo tokio mačiusi. Nustebusiom akim žvilgtelėjo į šalis ir tyliai suriko iš išgąsčio. Paveikslas, kuri netoli savęs pamatė, visą jos kraują širdin suvarė. Už penkių žingsnių, po medžiu, sėdėjo rusas-kareivis ir gargaliuodamas gėrė iš butelio arielką32. Buvo jau visai girtas ir kažin ką sau po nosim murmėjo. Šaly jo gulėjo ant žemės šikšninis krepšis ir… višta su nusukta galva. Matyt, buvo tokiam padėjime ir taip nusilasęs, kad jau nei „lenkų“ nei savo vyresnybės nebebijojo.