Ilgą valandą tęsėsi šnekos apie visokius daiktus; apie nelaimes ir bėdas, vargus ir rūpesčius; vienas iš gailesčio kone verkia, kitas ranka tik mosteli, trečias kumščiu stalą daužo, o Mikas prisislinkdamas prie kožno ir brylį kresteldams, savo paprastais žodžiais užšnekina: „gm… anavot, girdi tai mospanie, pone šventas!”
III
Tarp vienų erzeliavimo15, o kitų nuliūdimo, sučirpėjo skripka (smuikas), kurią mokytojas atsinešdamas, šmyčiolu16 kirkė. Baltrus nusitvėręs senoką „bobelką”, apsuko sykį ir pasiuntė ją į kampą, o pats viena ranka įsirėmęs, o kitoje laikydamas pypkę, grindis kojom daužė.
– Na mudu, svaine, eiva šocą pašokti, —pasakė Stepas, pasibrukęs bobelką prie šono – tik, ponaiti, dailiai mudviem paskripkuokie17.
– Štai Puodžiukas jums paskripkuos, aš nemoku – pasakė mokytojas ir atidavė skripką žinūnui18, kursai išgirdęs apie susirinkimą mokykloje, tik vien dėl to ir atsibastė, idant save ir palinksminti. Moteriškės nuo seniausios iki jauniausios visos straksėjo, o seniai nekurie, jau nenorėdami kratyti senų kaulų, susėdo aplink stalą ir po truputį dažinėdami klausė istorijų senio Mikženčio, kursai susirinkimuose visados istorijas pasakoti mėgdavo. Jame buvo neišsemiamas šaltinis žinių apie visokius daiktus: apie politiką, tikėjimą, geografiją, astronomiją, ir pasakodamas viską į draugią maišė.19
– Bet iš tikro aš užmiršau, kur buvo rojus? – — paklausė Mikžentis mokytojaus, kursai neseniai buvo prie jų prisigretinęs – ar tik ne Nilius per jį teka, ta upė, kur pilna visokių žalčių – negaliu aš tikrai atsikvošėti.
– Kur teka Tigrius ir Eufratas – pasakė mokytojas: tai tenai, sako, buvęs rojus”.
– Taigi – pasakojo toliaus Mikžentis – bet niekas negali pasakyti, kas tenai dabar yra? Tik, sako, netoli to daikto esąs didelis kalnas, tai kaip tiktai kas užeina ant to kalno, kaip tik pažiūri į aną pusę, tiktai rankom suploja, atsigręžęs nusišypsoja ir nubėga tenai, ir jau daugiau negrįžtą. Bet vieną sykį užleido ant to kalno vyrą ant virvės, kad nenubėgtų; tai kaip tiktai norėjo jau bėgti, tai vos, vos atgal atitraukė, bet nieko jis negalėjo papasakoti. Nuo to sykio ne žodžio netarė”.
Seniai, kraipydami galvas, stebėjosi.
– Kad, ponas, žemė apvali, tai ir aš tikiu – pasakojo toliaus Mikžentis – bet ji turi būt ant vandens; tik supraskite: už Amburgo jau vanduo ir už Siberijos taipgi vanduo, o už šito krašto tai esą tokios marios, kad tenai ledas ir ledas be galo ir tenai jau jokios žemės nesą; dabar jau trys metai, kaip išsiuntęs karalius tris vyrus žemės ieškoti, tai da nesugrižo, bet turbūt, nabagai jau sušalo”.
–Na, o kur Amerika? – paklausė mokytojas.
– Kur Merikas klausiate? Ir Merikas ant vandens; ogi mano dėdė, amžinatsilsi, tai iš Meriko tai, kad kaip jis įsėdės i akrotą20 Amburge, tai važiavęs ir važiavęs, o vis tik vandeniu, tai tik, turbūt Merikas anoj pusėj ant vandens”.
– Sakytum, vanduo ant žemės, tai kas kita – įsikišo mokytojas.
–Tai kas viduryje žemės? – paklausė Mikžentis.
– Ugnis.
– O kas gal žinoti?
– Ogi netoli Rymo21 yra kalnas, iš kurio ugnis kartais…”
– Taigi, taigi aš girdėjau – pertraukė Mikžentis – tenai turbūt pragaras, tenai supuolė visi velniai išmesti iš dangaus. Na kaip jums rodos, ar aukštai gali būti dangus?
– Kasžin, nematyti – šyptelėjęs pasakė mokytojas.
Tai tik, turbūt, aukštai, kad kaip Dievas išmete iš dangaus velnius, tai jie lėkė tris dienas ir tris naktis, kvapo neatgaudami, tik jau paskui pradėjo rėkti ir ant galo atsimušė jau i patį dugną peklos22…