Visi pradėjo juoktis.
– Da palaukite, septyni pasislėpė danguje už durų, bet kaip jau Dievas rūstybėje atsileido, tai dovanojo, ir dabar jie visi paeiliui po metus perkūnus valdo ir kas septinti metai, tai esti didžiausia perkūnija: mat, tuomet valdo juos vienas jų labai piktas, toks mažas, pilvotas, o šlubas.
– E, Mikženti, jau čia niekus pasakoji – pasakė Simas – nė šį, nė ta, tik velnius vis minavoji, tai da šiąnakt atėjęs koks striukis23 ir prislogins24.
–Na tik tu lauk nakties – juokėsi Mikžentis – ar ir tavęs nesuvolios smailakulnis kaip ana Tauckų, net visas eglaites išlaužė.
– Et, velyk, papasakok, Mikženti, ką nors apie saulę – ištarė mokytojas.
– Tai ką gi čia jums pasakoti? Ot, žemė apvali, o saulė raičiojasi apie ją?
– Tai ne – suriko Simas – aš, atsimenu, mūsų prabaščius pasakojo, kad žemė eina aplink saulę.
– Ne, tai tu pamiršai, ne taip bus pasakojęs prabaščius – atsikirto Mikžentis – jis taip man rodos, pasakyti negalėjo, nes šventame rašte parašyta, kad Ancikrikštas25 važiuos per svietą nuo užtekėjimo saulės iki nusileidimo.
– Ale palauk, Mikženti – nusišypsojęs pasakė mokytojas – tai galime suprasti taip, kad jis važiuos nuo užtekėjimo saulės, tai yra nuo rytų, o iki vakarų, tai yra iki nusileidimo saulės.
Mikžentis nutilo.
– E, Mikženti, kas tai? Laikykis, neapasileisk! – suriko seniai.
– O da palauk, aš tau daugiau pasakysiu – kalbėjo mokytojas – kaip Jozuja, ak žinai, sustabdė saulę, o ar paskui kas liepe jai eiti?
– Teisybė, niekas – patvirtino Mikžentis.
– Kas jau, po plynių,26 tave suvaliojo! – juokavo seniai – išsigerk nors po šimts pypkių, ar ką!
Mikžentis paėmė stiklelį į ranką, iškelė aukštyn ir uždainavo, o kiti seniai jam pritarė:
Kada gėriau, negėriau,
O jau dabar gersiu;
Pamažėli, palengvėle
Stiklelį į dugną.
Išsigėriau stiklužėlį
Už save mažesnį.
Išvoliojau purvynėlį
Už savę didesnį.
Vyrai, moterys – visi linksminosi: vieni šoko, kiti dainavo, o Mikas, kampe užvirtęs rėkė.
– E, zimlia poliaka… Ja… i duna, duna, mospanie, pone šventas!